Šeštadienis , 27 lapkričio 2021
Pagrindinis / Gyvenimas / ŠIRDIES DALELĘ ŠIAULIUOSE PALIKUSI PIETŲ KORĖJOS SOLISTĖ – EUNSIL KANG

ŠIRDIES DALELĘ ŠIAULIUOSE PALIKUSI PIETŲ KORĖJOS SOLISTĖ – EUNSIL KANG

Antrajame tarptautiniame Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalio renginyje Šiaulių publikai pristatytas romantiškasis trio su programa „Simboliai ir spalvos“. Krištolo skaidrumo balso savininkė iš Pietų Korėjos Eunsil Kang šią vasarą pirmą kartą koncertavo Lietuvoje drauge su pianistu Justu Šerveniku ir britu violančelininku Tom Collingwood. Tiesa, solistė Šiauliuose lankėsi ir anksčiau, tačiau tuomet kelionės tikslas buvo pažintinis. Kadaise iš mokytojos pasakojimų išgirdusi apie Lietuvą itin susižavėjo Kryžių kalno istorija, todėl atvyko jį pamatyti savo akimis. Ji domisi ir Lietuvos istorija, mūsų kalba. Šįkart dainavusi anglų ir rusų kalbomis, kito vizito metu svajoja sudainuoti lietuvišką romansą.

EUNSIL KANG
EUNSIL KANG (Edvardo Tamošiūno nuotr. )

 – Kaip atsitiko, kad būdama visiškai jaunutė išvykote iš Pietų Korėjos mokytis į Maskvą?

– Mano pirmoji muzikos mokytoja, rusė, dirbusi Pietų Korėjoje, grįždama į Maskvą pasiūlė man vykti kartu. Kadangi anuomet buvau dar visai maža mergaitė, savarankiškai, be tėvų, tokio svarbaus sprendimo priimti negalėjau, nors pasitikėjau ja besąlygiškai. Ji man žadėjo labai šviesią ateitį, kurią šiandien ir turiu. Niekada nepasigailėjau išvykusi. Baigiau P. Čaikovskio konservatoriją, manau, Pietų Korėjoje tokių galimybių, kaip turiu dabar, galbūt nebūčiau turėjusi.

– Tikriausiai Jūsų šeimoje  buvo muzikantų, kad tėvai patikėjo jūsų kaip solistės ateitimi, leido išvykti?

– Tai buvo labai nelengvas sprendimas visai šeimai. Tėvai gana sunkiai mane paleido, nes vylėsi, kad tapsiu medike. Paaiškinau jiems, kad negalėsiu sėdėti palinkusi prie stalo, esu atviras žmogus, dievinu laisvalaikį su draugais, keliauti, mėgautis kinu, lankytis koncertuose, todėl darbas gydytojo kabinete būtų siaubingas mano sielos kalėjimas. Solistės karjera mano tėvams anuomet neatrodė labai rimtas darbas, jie norėjo, kad turėčiau ir kitą profesiją. Vis dėlto susitikę su mano mokytoja tėvai patikėjo, kad turiu išvykti. Pradžioje dar svarstė – galbūt  galėčiau vykti mokytis kitur, nebūtinai į Rusiją. Tik mokytoja juos įtikino, kad privalo mane išleisti į Maskvą.

– Ir iki šiol Jus su mokytoja sieja glaudus ryšys?

– Deja, jos jau nebėra tarp mūsų, tačiau iki šiol sielos gelmėse jaučiu jos dalyvavimą mano gyvenime. Baigusi mokslus, net įgijusi meno krypties daktaro laipsnį ir tapusi tikra profesionale, ruošdamasi koncertams visada girdžiu savo mokytojos balsą. Ir repetuodama pirmąją operą JAV, ir vėliau savo karjeroje niekada nepamirštu jos griežtų pamokymų, išmintingų patarimų, kaskart prisimenu ir žodžiais nenusakomą gerumą bei šilumą.

– Išsikėlėte sau tikslą pamatyti Kryžių kalną?

– Taip. Mano pirmosios kelionės vienas iš tikslų ir buvo aplankyti šią vietą. Negalėjau nurimti, todėl internete suradau ir išanalizavau visą įmanomą informaciją. Dar besimokydama Pietų Korėjoje miglotai kažką girdėjau apie Baltijos šalis, tačiau tuomet tai neatrodė taip įdomu. Kai įsigilinau į jūsų šalies istoriją, supratau, kad mūsų tautos turi daug bendrų patirčių: abi šalys ilgus metus bandytos užgrobti, buvusios kitų priklausomybėje, siaubtos karų. Labai džiaugiuosi, kad tapote nepriklausomi, susigrąžinote savo vardą.

– Kokios emocijos aplankė išvydus Kryžių kalną? Ar ši vieta atrodė taip pat, kaip internete matytose nuotraukose?

– Ne. Tai buvo kur kas daugiau. Pirmąkart atvykau su drauge, vėliau vėl grįžau jau su savo sūnėnu. Abu kartai buvo labai emocingi ir jausmingi. Vos pamačius šią vietą norėjosi dainuoti ir skleisti džiaugsmą. Pirmąkart palikusi savo kryžių ant kalvos ilgai vaikščiojau ir svarsčiau, kaip turėčiau gyventi toliau, ką iki šiol dariau ir ką galbūt reikėtų keisti, kokius sprendimus priimti. Tai labai ypatinga ir stebuklinga vieta. Ilgai svarsčiau, kaip tokį kalną, keliskart sulygintą su žeme, reikėjo atstatyti. Nuoširdžiai žaviuosi jūsų tauta, tai savitas kantrumo ir pakantumo  pavyzdys. Antrąkart atvykusi iš karto susiradau savo pastatytą kryžių su jame užrašytu noru. Viliuosi, kad šis noras išsipildys, nes dedu labai daug pastangų.

– Kokias Šiaulių vietas dar aplankėte ar galbūt nespėjote aplankyti?

– Mane labai sužavėjo Šiaulių miesto architektūra. Kaskart čia sugrįždama neatsistebiu, kad palyginus nedideliame mieste galima pamatyti daugiau nei pusšimtį skirtingų architektūros stilių pastatų. Neįtikėtina. Tai pasaulinė vertybė. Teko šiek tiek stebėti mišias Šiaulių katedroje, nors nesuprantu jūsų kalbos, bet man tai atrodė kupinos atvirumo ir jautrumo apeigos. Jūsų žmonės labai nuoširdūs.

– Turėjote nemažai žinių apie mūsų šalį prieš čia atvykdama. Ar buvo dalykų, kurie vis dėlto jus nustebino?

– Labiausiai mane nustebino kamerinių festivalių gausa vasaros metų. Tai man buvo neįtikėtinas stebuklas. Dažnai koncertuoju Pietų Korėjoje, bet ten klausytojai paprastai reikalauja dainuoti populiariuosius kūrinius. Lietuvoje į koncertus susirenka labai aukšto lygio publika, jiems tai ne tik pramoga, bet ir dvasinis potyris, man labai patinka, kad atlikėjas neprivalo pataikauti publikai, gali būti savimi ir yra labai vertinamas.

– Lietuviams dainuojate tai, kas širdžiai miela?

– Galima sakyti ir taip. Jaučiu, kad tai išsilavinę, protingi, įsiklausantys, išgirstantys mane žmonės. Jie ateina atvira širdimi. Pastebiu, kad tai žmonės, iš tiesų mylintys meną, gerbiantys atlikėjus. Be galo malonu matyti susikaupusius, dvasingus jų veidus, girdėti audringas ovacijas. Pasaulyje nedaug vietų, kuriose yra tokia dėkinga publika. Mes – solistai – tai labai gerai jaučiame, mat su žiūrovu užmezgame akių kontaktą, todėl labai nesunku atskirti nuobodžiaujantį žvilgsnį nuo  besižavinčio.

– Atlikote kūrinius anglų ir rusų kalbomis, nebandėte uždainuoti lietuviškai?

– Tai yra mano svajonė kitam kartui. Kaskart dainuodama jaučiu, lyg mano sieloje skleistųsi gėlės, o Chaimo Frenkelio vilos parke vos išlipusi pamačiau daug gėlių, todėl čia dainuoti itin malonu, vyrauja gera, nepaaiškinamai mistiška atmosfera. Pats pastatas yra gyva istorija, jaučiuosi pakylėtai. Labai tikiu: jei kada čia sugrįšiu, uždainuosiu lietuviškai. Esu išmokusi keletą žodžių ir frazių, tačiau to, žinoma, nepakanka, kad uždainuočiau. Pati kalba yra labai melodinga, todėl manu, kad bent vieną romansą lietuviškai būtinai išmoksiu ir dar nustebinsiu ir pamaloninsiu Šiaulių publiką.

XIII Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalio renginiai tęsis iki rugsėjo 4-osios. Programą galite rasti puslapyje www.ausrosmuziejus.lt ir Chaimo Frenkelio vilos „facebook“ paskyroje, kurioje veikia aktyvios „Ticket market“ nuorodos. Artimiausias renginys – liepos 20 d. (trečiadienį) 18  val. užburianti Italijos magija koncerte „Kelias į Neapolį“.

Tekstas – Eva Kazlauskienė

Taip pat skaitykite

Kur pirkti atsargines automobilio detales po avarijos?

Automobilio avarija – tai ne tik rizika dėl galimų susižalojimų ir sveikatos sutrikimų bet ir ...